2011 m. lapkričio 4 d., penktadienis

Phnom Penhas



Šitas miestas turi savą dvasią ir savą ritmą. Pilnas žmonių (apie 2 mln.), nors sunku pasakyti, kad labai įvairių. Visokių neformalių kokių pas mus pilna (ir aš tuo labai džiaugiuosi) čia nė kvapo nėra. Žmonės dalinasi į tris kategorijas – turtingi, neturtingi, užsieniečiai.

Tarpas tarp turtingų ir neturtingų toks didelis kaip ir pats Indijos vandenynas. Pirmieji turi prabangius namus ir važinėja su Lexus visureigiais, antrieji gyvena lūšnose ir nevažinėja.

Ne viskas aišku taip juoda. Tik faktas kaip blynas, kad ta vidurinioji klasė, kuri šalyje turėtų sudaryti daugumą čia egzistuoja, bet yra labai menka.


Trečia gyventojų rūšis, kurią galima itin dažnai sutikti mieste – užsieniečiai. Itin skiriasi nuo vietinių savo blyškumu, akiniais nuo saulės, ūgiu, pasitikėji
mą savimi parodančia eisena ir viskuo kitkuo. Ir dėmėsys jiems rodomas yra daugiau nei didelis, toks jausmas, kad čia vien Bradai Pitai suvažiavę. Taip stipriai visi lankstosi baltiesiems, arba greičiau jų piniginėms.

Visuomeninio transporto (autobusų, troleibusų ir pan.) čia nėra. Galimi du būdai kaip nukeliauti iš vienos vietos į kitą mieste – Tuk tuk‘as ir motoroleris. Tuk tuk‘as tai šiuolaikinė mini karieta, kurią tempia ne arklys ar asilas, o motoroleris. Motoroleris tai paprasčiausias motoroleris. Veikimo principas – susistabdai tuk tuką arba motorolerį (bet dažniausiai jie prie patys tavęs sustoja kas 5 minutes), nurodai vietą ir deriesi dėl kainos. Tuk tukas saugiau. Motoroleris dvigubai pigiau.


Visgi man kaip didelei europietei...:), kuri kaip taisyklė bent su nepažįstamais žmonėm prisilaiko šiokio tokio atstumo, susistabdyti nepažistamą vyruką, susidėrėti dėl kainos, sėsti jam už nugaros ant motorolerio ir važiuoti gerą pusvalandį atrodė keista.

Visokio plauko pinigų prašytojai ir vaikai, kurie pardavinėja k
nygas, šalikus ir visokias smulkmenas čia itin dažnas reiškinys. Jeigu tik prisėdi kur išgert kavos taip ir lauk draugų. Toks gyvenimas, toks gyvenimas pasakytų paršiukas Čiukas prieš pats vienas suvalgydamas savo gimtadienio tortą. Bet iš visų nepripirksi ir visiems nepridalinsi, kiekvienas tą sveiku protu suvokia, todėl (ir ne tik todėl) vaiko juos šalin; nors visgi turistai jiems neblogas pasipelnymo šaltinis.


Taip sunku ap
rašyti bendrą to miesto vaizdą – triukšmas, kurį sukelia motoroleriai gatvėse, tuk tukų vairuotojai, kurie kievienam tavo žingsnį rėkia „lady, tuk tuk, ok“, vaikai, kurie lenda prie tavęs vis kažką pardavinėdami, turgūs, daug jų, kuriuose gali rast visko, ko širdis geidžia, jų kvapas, jų turistinės kainos ir žmonių maišalynė, Mekongo krantas ir jo ramybė, iščiustytos vietos skirtos turistams, jų baltos kojos kyšančios iš po šortų ir didelės nosys, moterys su nešuliais ant galvų, šiukšlės ir smarvė, dulkės ir karštis kurį vakarais išvaiko masonų atnešti lietūs, lexusai motorolerių jūroj, ir skurdas vis labiau tolstant nuo miesto širdies. Toks tas jaumas čia.

Linkėjimai, J.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą