Jūra ir Masažas

Sveiki, brangieji,

noriu pasidalint keliom mintim ir nuotraukom iš kelionės link vietinio pajūrio. Gražu, bet ne taip gražu kaip tikėjaus. Paplūdimiai siauri ir pilna žmonių. Važiavau su mintim pasitiesti rankšluostį ant smėlio, pasiimti knygą ir porą dienų taip prakiurksoti. Bet nėra vietos tam rankšluosčiui kaip ir tokios kultūros - turistai voliojasi ant gultų kavinėse, vietiniai iš vis nesivolioja, nes ir taip yra tamsoki, o kuo tamsesnis žmogus – tuo čia mažesnė jo "vertė", be to visi (vyrai ir moterys) ir maudytis eina pilnai apsirengę (kada nors parašysiu kodėl taip yra). Todėl visi turistai, kurie valandų valandas guli po karšta saule, kad nors kiek įdegtų ir maudosi pusplikiai vietiniams atrodo atvažiavę iš nuodėmių pasaulio... :)

Vienaip ar kitaip praleidau kelias gražias dienas Sinoukville „kurorte“, kuriam visgi paieškojus ir pora kilometrų į šalį paėjus galima rast visai ramų papludimį... ir Kampot miestelyje, vertam dėmėsio dėl kalnų, upės, ir nuostabaus saulėlydžio.

Kampot vaikai

Kampot upė

Kampot upė

Kampot miestas

Kampot palmės

Kampot valtys

Kampot tiltas

Kampot gatvės

Kampot turgus po lietaus

Kampot grožis


Sinoukville


Sinoukville

Dar vienas dalykas, kurį jau senokai norėjau parodyt, bet niekaip neužtaikydavau nufotografuoti tai tailandietiškas masažas. Pirmą kartą pamačius mergaitę po tokio masažo rimtai galvojau, kad smurtauja kažkas jos šeimoj... :) Tiek pat įdomus ir pats masažas, ir priežastis dėl ko jis daromas, t.y. ne dėl malonumo, o kad skausmą numalšintų, dažniausiai galvos, bet ir viso kito. Su specialia moneta bružinama per nugarą, kol lieka raudonos dėmės ir atrodo, kad tave kažkas neblogai prilupo. Sako padeda. Tik nežinau kuria prasme, ar kai pradeda labiau skaudėti nugarą po tokio masažo, tai pamiršti, kad galvą kažkada skaudėjo... :)

Jūsų, J.

Phnom Penhas

Šitas miestas turi savą dvasią ir savą ritmą. Pilnas žmonių (apie 2 mln.), nors sunku pasakyti, kad labai įvairių. Visokių neformalių kokių pas mus pilna (ir aš tuo labai džiaugiuosi) čia nė kvapo nėra. Žmonės dalinasi į tris kategorijas – turtingi, neturtingi, užsieniečiai.

Tarpas tarp turtingų ir neturtingų toks didelis kaip ir pats Indijos vandenynas. Pirmieji turi prabangius namus ir važinėja su Lexus visureigiais, antrieji gyvena lūšnose ir nevažinėja.

Ne viskas aišku taip juoda. Tik faktas kaip blynas, kad ta vidurinioji klasė, kuri šalyje turėtų sudaryti daugumą čia egzistuoja, bet yra labai menka.

Trečia gyventojų rūšis, kurią galima itin dažnai sutikti mieste – užsieniečiai. Itin skiriasi nuo vietinių savo blyškumu, akiniais nuo saulės, ūgiu, pasitikėjimą savimi parodančia eisena ir viskuo kitkuo. Ir dėmėsys jiems rodomas yra daugiau nei didelis, toks jausmas, kad čia vien Bradai Pitai suvažiavę. Taip stipriai visi lankstosi baltiesiems, arba greičiau jų piniginėms.

Visuomeninio transporto (autobusų, troleibusų ir pan.) čia nėra. Galimi du būdai kaip nukeliauti iš vienos vietos į kitą mieste – Tuk tuk‘as ir motoroleris. Tuk tuk‘as tai šiuolaikinė mini karieta, kurią tempia ne arklys ar asilas, o motoroleris. Motoroleris tai paprasčiausias motoroleris. Veikimo principas – susistabdai tuk tuką arba motorolerį (bet dažniausiai jie prie patys tavęs sustoja kas 5 minutes), nurodai vietą ir deriesi dėl kainos. Tuk tukas saugiau. Motoroleris dvigubai pigiau.

Visgi man kaip didelei europietei...:), kuri kaip taisyklė bent su nepažįstamais žmonėm prisilaiko šiokio tokio atstumo, susistabdyti nepažistamą vyruką, susidėrėti dėl kainos, sėsti jam už nugaros ant motorolerio ir važiuoti gerą pusvalandį atrodė keista.

Visokio plauko pinigų prašytojai ir vaikai, kurie pardavinėja knygas, šalikus ir visokias smulkmenas čia itin dažnas reiškinys. Jeigu tik prisėdi kur išgert kavos taip ir lauk draugų. Toks gyvenimas, toks gyvenimas pasakytų paršiukas Čiukas prieš pats vienas suvalgydamas savo gimtadienio tortą. Bet iš visų nepripirksi ir visiems nepridalinsi, kiekvienas tą sveiku protu suvokia, todėl (ir ne tik todėl) vaiko juos šalin; nors visgi turistai jiems neblogas pasipelnymo šaltinis.

Taip sunku aprašyti bendrą to miesto vaizdą – triukšmas, kurį sukelia motoroleriai gatvėse, tuk tukų vairuotojai, kurie kievienam tavo žingsnį rėkia „lady, tuk tuk, ok“, vaikai, kurie lenda prie tavęs vis kažką pardavinėdami, turgūs, daug jų, kuriuose gali rast visko, ko širdis geidžia, jų kvapas, jų turistinės kainos ir žmonių maišalynė, Mekongo krantas ir jo ramybė, iščiustytos vietos skirtos turistams, jų baltos kojos kyšančios iš po šortų ir didelės nosys, moterys su nešuliais ant galvų, šiukšlės ir smarvė, dulkės ir karštis kurį vakarais išvaiko masonų atnešti lietūs, lexusai motorolerių jūroj, ir skurdas vis labiau tolstant nuo miesto širdies. Toks tas jaumas čia.

Linkėjimai, J.

Naujienos ir Istorija

Sveiki mieli mano. Kadangi dar vis neiškeliavau niekur iš sostinės, pačio miesto nuotraukų irgi neužtenka, kad galėčiau ne tik papasakoti, bet ir parodyti jums koks jis yra, tai belieka aprašyti tik naujienas ir pridėsiu dar pora sakinių apie šalį ir jos istoriją.

Šią savaitę jau ir į mūsų kiemą atkeliavo potvyniai. Kaip žinia pietryčių Azija garsėja savo lietumis ir tokiu nei ilgu nei trumpu lietaus sezonu, kuris tęsiasi nuo birželio iki spalio. Kartais pradeda lyti nei iš šio nei iš to ir pila taip smarkiai, kad po poros sekundžiu po lietum esi kiaurai šlapias. Šią savaitę porą kartų atsibudus ryte radau ežerą kieme.

Bet teoriškai poros savaičių bėgy lietaus sezonas turėtų užsibaigti, kartu pagerės ir Kambodžos keliai keliukai, nuslūgs vandens lygis ir bus galima pakeliaut.

Tuo naujienos ir baigiasi :) Todėl dabar trumpai apie pačią šalį.

Kambodža beveik tris kartus didesnė nei Lietuva, gyventojų šiuo metu priskaičiuojama kiek daugiau nei 14 milijonų. Šalis yra ganėtinai etniškai homogeniška, t.y. daugumą (apie 80% gyventojų) sudaro viena tauta – khmerai, vietinė kalba – khmerų.

Kambodžos istorija kaip ir daugelio šalių – lydima pakilimų ir nuosmukių. Aukso amžius šioje šalyje datuojamas IX-XV a. kuomet regione gyvavo Khmerų imperija. Imperijai žlugus šalis iki pat XX a. taip ir nebuvo pakankamai savarankiška, šliejosi prie stipresnių kaimyninių šalių – Tailando ir/ar Vietnamo.

XIX a. vidury Kambodža, Vietnamas ir Laosas tapo prancūzų kolonija po vienu pavadinimu - Indochina.

1953 m. Kambodža pasiskelbia nepriklausoma. Bet laimė aišku nebūtų laimė, jeigu nebūtų trumpa:) Septintajame dešimtmetyje prasidėjus Vietnamo karui (kurį bent iš pavadinimo visi puikiai žinome, per daug nesigilindami kas ten ir su kuo kovojo), Kambodža būdama Vietnamo kaimynė nemenkai nukenčia.

Tačiau skaudžiausias šaliai ir žmonėms istorinis laikotarpis, kurio padarinių sunku nepastebėti ir dabar – Khmerų rėžimas tęsiasis 1975 – 1979 m. Per tris metus aštuonis mėnesius ir 20 dienų buvo nužudyta, mirė nuo bado ir ligų antplūdžio apie 2 milijonus šalies gyventojų. Khmerų rėžimo metu šalyje buvo bandoma įvesti itin radikalų komunizmą, o viso rėžimo priešakyje žingsniavo azijietiškas Stalinas vardu ar pravarde Pol Pot. Istorija panaši kaip ir mūsuose tik dar skausmingesnė – visi bent kiek išsilavinę piliečiai buvo pasmerkti myriop.

Ir ši istorija visai nesena, panašiai mano tėvų kartos, todėl labai ir labai jaučiasi šiandien. Daugelis neteko artimųjų, namų, turtų ir pan. Kaip ir dauguma tokių šalių su panašiais išgyvenimais (Lietuva ne išimtis) yra savimi nepasitikintys, jaučiasi nuskriausti, ir su ta savigrauža niekaip neišlipa iš skurdo.

Istorija su Pol Potu baigėsi tik 1998 m. jo paties mirtimi, iki tol dalyje šalies teritorijos dar vis vyko partizaninis karas.

Nežinau mieli mano ar istorija jums labai įdomus dalykas, bet praplėsti savo akiratį visada ne pro šalį.

Mokykloje, kurioje dirbu ir gyvenu, mokosi studentai su labai panašia praeitimi. Su kuo bekalbėčiau – tėvai užsiima ūkininkavimu, augina ryžius, gyvena kaime, turiu penkis brolius ir keturias seseris ir pan.

Per daug neišsiplečiant, labai siūlau pažiūrėti vieno brazilo režisuotą dokumentinį filmą apie mūsų mokyklą, mokinius ir Khmerų rėžimą. Filmas anglų k.

http://vimeo.com/30253278

Pirmos dienos

Rugsėjo 20 d. po skrydžių Vilnius-Helsinkis-Bankokas-Phnom Penas galų gale atsidūriau toj vietoj, kurios ieškojau pastaruosius du mėnesius.

Atvažiavau į Kambodžą atlikti stažuotės, kurią susiradau gana populiariu būdu – per organizaciją pavadinimu Aiesec. Nors "stažuotė" skamba rimčiau ir gražiau, šitoj vietoj labiau tiktų pavadinimas savanorystė.

Organizacija, kurią išsirinkau vadinasi SOLS 24/7, suvedus pavadinimą youtubėj galima rasti nemažai klipų, iš kurių įmanoma susikurti bendrą organizacijos vaizdą. Trumpai - tai tarptautinė, keturiose šalyse (Kambodža, Malaizija, Rytų Tymūras, Laosas) veikianti organizacija, kiek tiksliau – mokykla arba koledžas. Priima į šią mokyklą daugiausiai neturtingų šeimų (kurių šiose šalyse netrūksta) atžalas dėl įvairių priežasčių nebaigusias įprastinės mokyklos, ir moko visus tų pačių dalykų, t.y. jokios konkrečios studijų krypties nepasirenki - mokaisi anglų k., kompiuterio pagrindų, kaip susirasti darbą, kaip save motyvuoti, pasitikėjimo savim ir pan.

Deja tik nusipirkusi bilietus sužinojau, kad atvažiuoju kaip tik į jų atostogų pradžią, kurios žada tęstis dvi savaites. Bet atostogos pasirodo buvo neeilinės – mokykla turėjo persikelti į kitą vietą, dėl to, jog pasibaigė žemės nuomos sutartis, o persikelti, tai nereiškia tik lagaminus ir knygas persivežti, bet ir visą mokyklą, bendrabučius ir pan. pastatyti iš naujo.

Tad pirmieji įspūdžiai buvo gana skausmingi. Kai paėmė mane iš aerouosto, ir atvažiavom į pačią mokyklą – jos jau nebuvo. Viskas buvo nugriauta, krūvos akmenų ir visokio šlamšto, belikęs vienintelis pastatas, kuriame miegojo minia žmonių. Sienom laipiojo driežai (vėliau supratau, kad čia visur taipJ ), vonioj radau milžinus tarakonus, pati mokyklos vieta buvo ne itin gera, aplinkui prabangių namų ir lušnynų mišrainė, krūvos šiukšlių keliukuose, kurie aišku neasfaltuoti ir per lietų tampa sunkiai praeinami, žiurkės negyvos voliojasi, ir aišku viso to padarinys – ne itin kvapnus aromatas.

Taigi darbai vyko trijose vietose – vienoj vietoj buvo statoma nauja mokykla (iki šiol nepastatyta), kitoj vietoj buvo griaunama sena, renkami daiktai ir pan., trečioj vietoj buvo statoma dar viena mokykla, kurioje tiesiog už tam tikrą mokestį moko anglų k. visus norinčius. Sukausi aš tarp antros ir trečios vietos. Aišku čia jau buvo drambliuko svajonės viską padaryti per dvi savaites. Dalis darbų buvo užbaigta, dalis ne, nauji bendrabučiai pastatyti, mokykla - ne. Pamokos prasidėjo po trijų savaičių, kadangi pačios mokyklos kaip pastato dar nėra – vyksta tiesiog po medžiais.

Taigi po trijų savaičių daiktų tampymo, statybų ir kitokio malonumo, panašu, kad pagaliau ir aš pradedu daryti tai dėl ko čia atvažiavau – dirbti su pinigų paieška, komunikacija ir informacija mokykloje, jei trūks veiklos – pradėsiu bent dalį dienos mokyti anglų kalbos.

Nauja vieta, į kurią persikėlėm, kur kas geresnė švaros ir kaimynų atžvilgiu, bet randasi užmiestyje, todėl nelabai yra kur išeiti.

Kadangi atvažiavus tikrai radau ne tai, ką tikėjaus, kilo nemažai minčių pereiti į kitą organizaciją, bet per šias tris savaites susidraugavau su visa mokyklos bendruomene, (kurioje vyriausiam žmogui gal tik per 30 metų). Dėl šios ir kitų priežasčių pasilikau ir greičiausiai dar užsibūsiu čia bent tris mėnesius. Čia įsikūrusi mokyklos administracija, t.y. ir aš:

Po truputį kelsiu nuotraukas ir aprašinėsiu visokius keistus ir nomalius dalykus.