Jūra ir Masažas

Sveiki, brangieji,

noriu pasidalint keliom mintim ir nuotraukom iš kelionės link vietinio pajūrio. Gražu, bet ne taip gražu kaip tikėjaus. Paplūdimiai siauri ir pilna žmonių. Važiavau su mintim pasitiesti rankšluostį ant smėlio, pasiimti knygą ir porą dienų taip prakiurksoti. Bet nėra vietos tam rankšluosčiui kaip ir tokios kultūros - turistai voliojasi ant gultų kavinėse, vietiniai iš vis nesivolioja, nes ir taip yra tamsoki, o kuo tamsesnis žmogus – tuo čia mažesnė jo "vertė", be to visi (vyrai ir moterys) ir maudytis eina pilnai apsirengę (kada nors parašysiu kodėl taip yra). Todėl visi turistai, kurie valandų valandas guli po karšta saule, kad nors kiek įdegtų ir maudosi pusplikiai vietiniams atrodo atvažiavę iš nuodėmių pasaulio... :)

Vienaip ar kitaip praleidau kelias gražias dienas Sinoukville „kurorte“, kuriam visgi paieškojus ir pora kilometrų į šalį paėjus galima rast visai ramų papludimį... ir Kampot miestelyje, vertam dėmėsio dėl kalnų, upės, ir nuostabaus saulėlydžio.

Kampot vaikai

Kampot upė

Kampot upė

Kampot miestas

Kampot palmės

Kampot valtys

Kampot tiltas

Kampot gatvės

Kampot turgus po lietaus

Kampot grožis


Sinoukville


Sinoukville

Dar vienas dalykas, kurį jau senokai norėjau parodyt, bet niekaip neužtaikydavau nufotografuoti tai tailandietiškas masažas. Pirmą kartą pamačius mergaitę po tokio masažo rimtai galvojau, kad smurtauja kažkas jos šeimoj... :) Tiek pat įdomus ir pats masažas, ir priežastis dėl ko jis daromas, t.y. ne dėl malonumo, o kad skausmą numalšintų, dažniausiai galvos, bet ir viso kito. Su specialia moneta bružinama per nugarą, kol lieka raudonos dėmės ir atrodo, kad tave kažkas neblogai prilupo. Sako padeda. Tik nežinau kuria prasme, ar kai pradeda labiau skaudėti nugarą po tokio masažo, tai pamiršti, kad galvą kažkada skaudėjo... :)

Jūsų, J.

Phnom Penhas

Šitas miestas turi savą dvasią ir savą ritmą. Pilnas žmonių (apie 2 mln.), nors sunku pasakyti, kad labai įvairių. Visokių neformalių kokių pas mus pilna (ir aš tuo labai džiaugiuosi) čia nė kvapo nėra. Žmonės dalinasi į tris kategorijas – turtingi, neturtingi, užsieniečiai.

Tarpas tarp turtingų ir neturtingų toks didelis kaip ir pats Indijos vandenynas. Pirmieji turi prabangius namus ir važinėja su Lexus visureigiais, antrieji gyvena lūšnose ir nevažinėja.

Ne viskas aišku taip juoda. Tik faktas kaip blynas, kad ta vidurinioji klasė, kuri šalyje turėtų sudaryti daugumą čia egzistuoja, bet yra labai menka.

Trečia gyventojų rūšis, kurią galima itin dažnai sutikti mieste – užsieniečiai. Itin skiriasi nuo vietinių savo blyškumu, akiniais nuo saulės, ūgiu, pasitikėjimą savimi parodančia eisena ir viskuo kitkuo. Ir dėmėsys jiems rodomas yra daugiau nei didelis, toks jausmas, kad čia vien Bradai Pitai suvažiavę. Taip stipriai visi lankstosi baltiesiems, arba greičiau jų piniginėms.

Visuomeninio transporto (autobusų, troleibusų ir pan.) čia nėra. Galimi du būdai kaip nukeliauti iš vienos vietos į kitą mieste – Tuk tuk‘as ir motoroleris. Tuk tuk‘as tai šiuolaikinė mini karieta, kurią tempia ne arklys ar asilas, o motoroleris. Motoroleris tai paprasčiausias motoroleris. Veikimo principas – susistabdai tuk tuką arba motorolerį (bet dažniausiai jie prie patys tavęs sustoja kas 5 minutes), nurodai vietą ir deriesi dėl kainos. Tuk tukas saugiau. Motoroleris dvigubai pigiau.

Visgi man kaip didelei europietei...:), kuri kaip taisyklė bent su nepažįstamais žmonėm prisilaiko šiokio tokio atstumo, susistabdyti nepažistamą vyruką, susidėrėti dėl kainos, sėsti jam už nugaros ant motorolerio ir važiuoti gerą pusvalandį atrodė keista.

Visokio plauko pinigų prašytojai ir vaikai, kurie pardavinėja knygas, šalikus ir visokias smulkmenas čia itin dažnas reiškinys. Jeigu tik prisėdi kur išgert kavos taip ir lauk draugų. Toks gyvenimas, toks gyvenimas pasakytų paršiukas Čiukas prieš pats vienas suvalgydamas savo gimtadienio tortą. Bet iš visų nepripirksi ir visiems nepridalinsi, kiekvienas tą sveiku protu suvokia, todėl (ir ne tik todėl) vaiko juos šalin; nors visgi turistai jiems neblogas pasipelnymo šaltinis.

Taip sunku aprašyti bendrą to miesto vaizdą – triukšmas, kurį sukelia motoroleriai gatvėse, tuk tukų vairuotojai, kurie kievienam tavo žingsnį rėkia „lady, tuk tuk, ok“, vaikai, kurie lenda prie tavęs vis kažką pardavinėdami, turgūs, daug jų, kuriuose gali rast visko, ko širdis geidžia, jų kvapas, jų turistinės kainos ir žmonių maišalynė, Mekongo krantas ir jo ramybė, iščiustytos vietos skirtos turistams, jų baltos kojos kyšančios iš po šortų ir didelės nosys, moterys su nešuliais ant galvų, šiukšlės ir smarvė, dulkės ir karštis kurį vakarais išvaiko masonų atnešti lietūs, lexusai motorolerių jūroj, ir skurdas vis labiau tolstant nuo miesto širdies. Toks tas jaumas čia.

Linkėjimai, J.